Viena iš dažniausiai pasitaikančių istorijų, kaip atsirado šiaurietiško ėjimo sportas yra ta, kad 1930 m. suomių slidininkai bandė sugalvoti būdą, kaip išlikti geros formos ištisus metus. Ir nuo tada tapo žinomas kaip šiaurietiškas ėjimas. 1990 m. dešimtojo dešimtmečio viduryje jį patobulino Risto Kasurinenas ir Marko Kantaneva, kurie dirbo Matti Heikkilä įmonėje (Svensson, 2009).

Suomijos sporto institute (Vierumäki), ir Sirpa Arvonen, dirbusi (Suomijos) Nacionalinėje rekreacinio sporto asociacijoje (Suomen Latu). 1997 m. Suomijos sporto įrangos gamintoja „Exel Oy” pagamino pirmąją šiaurietiškojo ėjimo lazdas, ir šiaurietiškojo ėjimo koncepcija tapo tikra sporto šaka ir kaip sveiko laisvalaikio užsiėmimu. Praėjus vos 10 metų, 2007 m., apie 8 mln. Žmonių visame pasaulyje vaikščiojo su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis (Svensson, 2009).

Kalbant apie šio sveikatingumo judėjimo pradžią, minimi du pavadinimai su lazdomis. Vienas iš jų – Tuomo Jantunenas, kuris atnešė atvedė šiaurietiškąjį ėjimą į dėmesio centrą. Iškilmingo kryžiaus žygio dieną slidinėjimo varžybų Suomijoje iš Suomen Latu į Helsinkį sausio 5 d, 1988 m., staiga prasidėjęs lietus kuris ištirpdė visą sniegą. Užuot atšaukęs renginį, visi dalyviai ėjo tik su slidinėjimo lazdomis – tokią idėją sugalvojo Tuomo Jantunenas ir generalinio direktoriaus Suomen Latu. Jis pasiryžo tęsti savo misiją, plėtoti šią „vaikščiojimo su slidėmis” idėją ir paversti ją sporto šaka, kuria gali užsiimti kiekvienas, ne tik sportininkai (Svensson, 2009).

Dar viena legenda – žmogus iš Jungtinių Valstijų, vardu Tomas Rutlinas. Jis pradėjo vaikščiojimo su lazdomis judėjimą 1985 m. Kaip ir bet kuris kitas sėkmingas fitneso judėjimas, jis atsirado dėl poreikio. Suomijos bėgimo slidėmis sportininkams reikėjo palaikyti formą visus ištisus metus, todėl sausuoju metų laiku jie mokėsi su lazdomis. Rutlinas buvo bėgikas ir šiaurietiškojo slidinėjimo sportininkas, kuris patyrė traumą, bet atsisakė nutraukti treniruotes, nes laikėsi to meto filosofijos – jokio skausmo, jokio pelno. Iš nevilties ir atkaklumo. jis griebė slidinėjimo lazdas ir pridėjo jas prie savo skausmingos bėgimo rutinos (Svensson, 2009).

Pirmą kartą jis pajuto palengvėjimą nuo skausmo. Bandydamas įkalbėti žmoną naudotis lazdomis, jis sutiko tiesiog vaikščioti su lazdomis, užuot bėgęs. Jam buvo ne tik maloniau treniruotis su žmona, bet ir patyrė proto ir kūno patirtį, kuri padėjo suvokti šio paprasto atradimo potencialą. Vaikščiodamas su lazdomis jis pajuto daugiau naudos nei bėgdamas. Iš reikalo Rutlinas vaikščiojimą su lazdomis (angl. Exerstriding) Jungtinėse Valstijose pavertė fitneso pratimais. 2000 m. Suomijoje Exel Oy įkūrė Tarptautinę šiaurietiškojo ėjimo asociaciją (International Nordic Walking Association, INWA), kad entuziastai galėtų tinkamai ir saugiai mokytis naudotis jų gaminiais (Svensson, 2009).

Šiandien INWA. nepriklausoma asociacija. daugiausia dėmesio skiria švietimo plėtrai. teikia naujausius mokslinius tyrimus ir siūlo tarptautinį instruktorių tinklą, skatinantį šiaurietiškąjį ėjimą, kad pagerėtų žmonių sveikata ir gyvenimo kokybė. INWA organizacijoms narėms priklauso daugiau kaip 20 šalių. Bėgant metams atsirado keletas kitų švietimo organizacijų, taip pat šiaurietiškojo ėjimo technikos variantų: INWA technika, Fxerstriding technika, Fittrek technika, ALFA technika ir kt. Paprastas žmogus gali net nepastebėti skirtumo. Priklausomai nuo instruktoriaus, šiaurietiškojo ėjimo galima mokytis įvairiais būdais. Originalų INWA technikos suskirstymą į 10 žingsnių sukūrė Malin Svensson (Svensson, 2003). Bėgant metams INWA švietimo komitetas ją peržiūrėjo ir, kaip ir bet kurios kitos sporto šakos, technika ir mokymo metodai toliau tobulinami ir plėtojami (Svensson, 2009).

Lietuvoje šiaurietiško ėjimas atsiradimo pradžią remiantis literatūros šaltiniais atėjo dėka Valdo Trinkūno. Tuo metų būdamas Generaliniu direktoriumi „SPA Vilnius Sana“ 2007 metais. Besidomintis naujausiomis sveikatingumo tendencijomis, pasvarstė, kodėl nepamėginus ir Lietuvoje išmėginti šią sporto šaką (Tautkus, 2014).

Taip baigė Vokietijoje šiaurietiško ėjimo instruktoriaus kursus, įvaldę technika ir parengė lietuvišką mokymo metodika, pradėjo Druskininkų svečiams ir gyventojams organizuoti šios sporto šakos ėjimo pamokas (Tautkus, 2014).

• Sudegina nuo 20 iki 46 proc. daugiau kalorijų
• Didina aerobinį pajėgumą net ir lėtu greičiu
• Gerina nuotaiką
• Didina viršutinės kūno dalies jėgą
• Padidina širdies susitraukimų dažnį nuo 5 iki 30 dūžių per minutę
• Sumažina sąnarių apkrovą
• Mažina kaklo ir pečių skausmą ir sustingimą
• Didina viršutinės kūno dalies judrumą
• Didina funkcinį pajėgumą
• Jaučiamas mažesnis krūvis, nors kūnas dirba sunkiau
• Pagerėja pusiausvyra ir stabilumas, todėl vaikščioti saugiau
• Pagerėja eisena ir koordinacija
• Gerina pagrindinį stabilumą ir laikyseną
• Sukuria meditacinį ir raminamąjį poveikį

(Svensson, 2009).

ŠALTINIAI:

1. Nottingham, S. & Jurasin, A. (2010). Nordick walking for total fitness. United States of America: Human Kinetics.
2. Svenssson, M. (2009). Nordick walking. United States of America: Human Kinetics.
3. Tautkus, B. (2014). Šiaurietiškasis ėjimas kiekvienam. Vilnius: Tikra knyga.